Pamaniau, kad iškilus diskusijoms dėl autobuso poreikio, tikslinga būtų aprašyti, su kokiomis problemomis susiduria mūsų pėstieji. Juk ne visi turime automobilius. O jei ir turime, skirtingi darbo grafikai neleidžia visų šeimos narių išvežioti į darbus, darželius ir mokyklas. Tad nori nenori, tenka pėsčiomis pasiekti viešojo transporto taškus.
Mūsų bendrija yra pačiame Vilniaus pakraštyje. Yra trys maršrutai pėsčiomis, kad pasiekti stoteles. Tačiau…
Pirmas marštutas iki Arimų stotelės (14 ir 27 autobusų maršrutai) – per naujai asfaltuotą Tėviškės, Gamtos ir Retkonių gatves. Sparčiu žingsniu einant – apie 40 minučių, atstumas 3,2 km. Po to dar viešuoju transportu iki darbo, sodininkams iki namų ir panašiai. Dirbančiam kelionė į darbą ir atgal užtrunka apie 3 valandas. Laiką ir atstumą gal ir galima ištverti, tačiau – nėra šaligatvių, nėra apšvietimo, ėjimas šiuo ruožu labai nesaugus. Vargu ar kas leis savo vaiką mokyklon šiuo maršrutu. O ir pats neis.
Antras maršrutas iki Polocko krypties (67 autobusas) stotelės artimesnis. Tačiau jis veda per geležinkelį. Net ženklas yra pastatytas, kad vaikščioti per jį negalima. O ir autobusas važiuoja itin retai. Tad šiuo maršrutu tikrai retai kas naudojasi.
Trečias maršrutas iki anksčiau minėtos Arimų stotelės – per Ąžuolijos parką. Atstumas apie 3 km, sparčiu žingsniu einant – apie 35 minutės. Juo naudojasi 99 procentai sodininkų ir gyventojų. Eidamas gali sutikti ne tik stirną, zuikį, bet ir lapę. Ne kartą Naujosios Vilnios kraštas buvo paskelbtas pasiutligės zona. O šiemet lapių, potencialių pasiutligės nešiotojų, itin daug. Bet tai ne vienintelė problema. Rugpjūčio pabaigoje, oficialiai neskelbtose keturiose talkose, tvarkėmės, šienavom, ruošėm keliuką rugsėjo 1-ąjai, kad vaikams būtų smagiau eiti į mokyklą. Buvo atvežta skaldos, padaryti vandens nutekėjimai. Tačiau lietinga vasara padarė savo. Tai traktoriukas pravažiavo, gilias vėžes palikdamas, tai ketturratis „pavarinėjo“ , sumaldamas tas keliuko vietas, kurių niekada net tvarkyti nereikėjo. Plačiais ratais išrausė žolę, padarė puikią vietelę pasitaškymui purvais, nesusimąstydamas, kad per tuos purvynus brenda darželinukai, mokyklinukai ir kiti pėstieji. Vėl talkininkai susibėga kelioms valandoms į parkelį, naršo po mišką, ieško kažkieno išmestų plytgalių ir kažkaip bando gelbėti situaciją. Tačiau tai negelbėja…Įsivaizduokite, kokios išvaizdos pasiekiam stoteles, kokie esam priversti lipti į viešą transportą.
Tad pėstieji netiki Kalėdų seneliu ir labai nori autobuso 🙂 . Ir tas vaikas, tysiantis sunkią kuprinę su knygom ant pečių, ir ta močiutė, savo sode užauginusi agurkų ir norinti nuvežti juos anūkams.
Pėsčiųjų atstovė Ala
Mūsų „keliukas“
